Iš pradžių, Jums, gali atrodyti, jog ši frazė – su realybe nesusijęs reklaminis šūkis. Tačiau ji gali tapti tikrove, kai pagalvosite apie artimiausią aplinką, savo miestą, gatvę, kiemą, kurioje galite ką nors padaryti. Viena tokių vietų Jonavoje – tai vaikų globos namai.

Mes turime gražias sienas, modernų kiemą, galimybes mokytis, lankyti būrelius, kreiptis pagalbos į šių namų darbuotojus, tačiau mums trūksta tikėjimo bei pasitikėjimo savimi ir kitais, žinojimo, kad esame kam nors reikalingi.

Taigi, jei norite pamatyti ir pajausti, kaip mes gyvename, bei galite dalį savo laiko, energijos, žinių, gabumų skirti buvimui su mumis, t.y. vaikais, kurie mokosi pasitikėti savimi ir kitais, kviečiame ateiti į Jonavos rajono vaikų globos namus. Norintieji geriau mus pažinti taip pat kviečiami ryžtis savanoriškai globai (pastoviems trumpalaikiams iš anksto suplanuotiems savaitgaliams, švenčių ar vaikų atostogų metu). Mums tai didelė dovana, nes galėsite pakeisti mūsų mūsų pasaulį, o patys turėsite  galimybę gauti tai, ką minėjo Just. Marcinkevičius savo eilėraštyje:

Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
Jei šviesus vaiko juokas
Nepaglostytų mūsų širdies,
Meilei jos nepažadintų,
Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

Sakau: tai mūsų sparnai -
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
Svajonėj, fantazijoj, pasakoj -
Ten galėtume būti laimingi.

Ak, nušluostyti ašarą vaikui!
Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
Juk turim rankas -
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
Juk turim gyvenimą -
Tebūna jis pratęstas kituose.