Atsarga ir pagarba kitam gėdos nedaro.  Žygis „Neskubėk, saugiai žygiuok Jonavos apylinkės keliais“

      Jaunystė, energija ir vasara geras ir smagus derinys būna  tik tada kai jis baigiasi be nelaimių. Kad galėtų atostogom džiaugtis visi, tiek vaikai, tiek suaugę, vaikų globos namuose  dirba atsakingi ir kompetetingi darbuotojai, kurie supranta prevencijos ir praktikos jėgą. Šią vasarą, vaikų globos namų vaikai lydimi suaugusių daugelį kartų vyko į žygius pėsčiomis. Kur tik  jie nebuvo. Lankėsi įžymesniuose parkeliuose, apėjo žinomus piliakalnius, išbraidė visus upelius, aplankė artimus kaimus, seniūnijas ir miškelius. Jau atrodo apžiūrėti visi kampeliai, bet vis atsiranda vietelė kurioje dar nebuvo, ar tokia, į kurią vis dar  norisi sugrįžti. Plačiau papasakosime apie vieną iš jų.    Šią vasarą kelios organizuotos paauglių grupės vykdydamos konkurso „Eismo saugumas bendruomenėse 2015“ žygiavo pėsčiomis į Kulvos geomorfologinį draustinį.

      2015-06-26-27 ir 2015-07-05-07 dienomis globotiniai vyko į žygius su nakvyne, tad juos lydėjo patyrusios ir nenuilstančios keliautojos: socialinės pedagogės Svetlana Komičienė ir Stanislava Frankauskienė, bei neformalaus ugdymo pedagogė Vilma Navašinskienė. Saugaus eismo, ekologinio, pažintinio žygio pėsčiomis „Neskubėk, saugiai žingsniuok Jonavos apylinkės keliais“ dalyviai aplankė  Ozo gūbrį,  A. Kulviečio paminklą,  gimtinę ir  Kulvos kapines. Jaunuoliai prisiminė pėsčiųjų pareigas kelyje, mokėsi saugiai žygiuoti organizuota grupe ir pavieniui, dieną ir tamsiu paros metu, miesto, priemiesčio, gyvenvietės ir miško keliais, kieta, bei biria kelio danga, keliais su šaligatviu, ar tik  šalikeliu. Vaikai žygiavo keliais pažymėtais kelio ženklais, ir be jų, kur saugumą, o kartais ir gerą savijautą bei nuotaiką  lemia pagarba, tolerancija ir pagalba kelyje sutiktam eismo dalyviui. Per kelias žygio dienas tokių pamokų jaunuoliai patyrė ne vieną. Paaugliai stebėjosi, kad žygiuojant miško dulkėtais keliais važiuojantys, net (aš ,sakyčiau, išskirtinai tik) garbaus amžiaus vairuotojai pristabdydavo savo transpotro priemones iki pėsčiojo žingsnio. „Kodėl ?“ Klausia vaikai, pavargę nuo ilgo kelio. Žinoma, važiuojantys  vairuotojai suprato, kad karštą vasaros dieną, kai temperatūra lauke net miško pavėsyje 30 laipsnių, einančiam nėra smagu paskęsti kelio dulkėse. Vaikinai dažnai matė kaip vairuotojai privažiavę mūsų grupę sumažina greitį. Vėl turime apie ką pasikalbėti, kodėl jie tokie dėmesingi, gal jie „nepasitiki“ einančių galimybėm, o gal galvoja, kad taip jaukiau  mums ir  saugiau jiems. „Atsarga gėdos nedaro“ – nusprendžia vyriausia Ernesta ir visi tęsia kelionę toliau.

   Štai tikros tolerancijos, pagarbos  kitam eismo dalyviui, ištvermės, bei savitvardos ir praktikos  kelyje pamokos be knygų ir pamokslų. Tai tik keletas pavyzdžių, bet jų žygiuojantys ir smalsūs paaugliai patyrė ne vieną.

     Tokios tos beveik įpusėjusios vasaros kelionės: pilnos džiaugsmų ir rūpesčių, smagių nutikimų ir minčių apmąstymui.

Neformalaus ugdymo pedagogė Vilma Navašinskienė