Rugpjūčio aštuoniolikta ypatinga diena. Visada kažkokia nerami pilna laukimo neįprastų nesibaigiančių darbų darbelių, visko darymo vienu metu, visuotino zujimo, blaškymosi, kai eini į vietą, o pakelyje susitikus su kažkuo svarbesniu, pamiršti kur beskubi, ir leki jau su kita naujai kirbančia mintimi. Visą savaitę, pažiūrėjus pro didinamą stikliuką, vaikų namai su jų daugybė kambarėlių, tamsių ir apšviestų šiltų, su sklindančiais ir kviečiančiais užsukti pyragų kvapais ir ne tokių mielų vietelių su jų gyventojais kiek nelaimingais, piktokais ir be priežasties linksmais, įsimylėjusiais, patenkintais, pilnais jaunatviško žavesio, vaikiškų svajonių, planų ir išdaigų, šunybių, sukeliančių atsakingiesiems lengvą šoką, kartais galvos skausmą ir nemigą, susirūpinusiais ir nuolat kažkur skubančiais ar priešingai vis neišsikuičiančiais, vangiai judančiais, su spalvingais nuolat migruojančiais, besimainančiais ir pastoviais darbuotojais, pareigingais, atsakingais, darbščiais ir ne visada, rūškanais nuo nemigo naktų veidais,   susisukusiais prie stalų, apkrautų nesibaigiančias popierių dokumentų šūsniais, netylančiais telefonais, durų skambučiais, svečiais ir visais  interesantais priminė skruzdėlyną.  Bet svarbi diena  atėjo ir jos sulaukė tikrai visi kas norėjo. Rytas prasidėjo šventinio stalo aplinkos  puošimu, suneštiniai pusryčiai prasidėjo direktorės pasveikinimais, dalyvių palinkėjimais. Prasmingus žodžius buvo verta klausyti. Kiekvienas kaip ir derėjo sakė tik jam tinkančius žodžius, kvietė dalintis ramybe, siekti tikslo, nepailsti dovanoti gėrį, svajoti, kurti savo galvelėse tik teigiamas mintis, aplinkui gėrį ir grožį. Po ilgų kalbų ir gardžių pyragų Kristina visus sukvietė  į kiemą pašokti žygeivių šokio. Kaip pradžiamoksliams sekėsi fiksavo Laurynas. Visus suskaičiavus, kolona pasuko link vartų. Po valandos žygiavimo keliais takeliais, perėjom, šalikelėm ir ne tik, krūmais, kiemais ražienom balom, ir kur jų karštą dieną tik rado, sukaitę , bet linksmi pasiekė tikslą „Lokės pėdą“.  Padedami parko darbuotojų, nuoširdžiai  dėkojam jiems, kas tik norėjo lipo, kabėjo, ropštėsi, šoko, skrido, juokėsi, drąsino ir padėjo vieni kitiems. Vaikams gerą pavyzdį ir drąsą rodė Aušra ir Dovilė, jos kartu su jaunimu išėjo į trasas, padėjo mažesniesiems, drąsino sustojusius.  Kelios valandos ir apie poilsį priminė gurgiantys pilvai. O jau Ritos (jos buvo dvi), skanėstų priruošė, pridėjo pilną stalą, tik kokia išvyka be šašlykų. Tuo rūpinosi Andrius. Įkūrė ugnį, priruošė žarijų ir kepė, kepė, net 25 iešmus iš karto. Kantriai kiekvieną iešmelį saugojo, sukinėjo, liejo vandeniu. Kad gardžiau būtų iškepta pasikvietė Andželiką, Ritą, Vilmą. Visus susirinkusius prie stalo nudžiugino atvykusios iš vaikų globos namų direktorė Emilija, pavaduotoja Aldona, psichologė Kristina ir Rasa. Po ilgų pokalbių visi pavargę, bet laimingi atgal per laukus, kelius, dilgynes ir takus, pievas, kalvas, Lokės upelį skubėjo į namus, kur laukė vakaro kinas ir diskoteka kieme. Oras tiko abiems atvejams, atsigaivinę ledais ir 23-čio gimtadienio pyragu džiaugėsi vieni kitais toliau. Diena nuo saulės kilimo iki vidurnakčio ilga, bet tikrai maloni. Gera pabūti visiems kartu. Dėkojame visiems organizavusiems, padėjusiems, prisidėjusiems, palaikiusiems, dalyvavusiems.

Neformalaus ugdymo pedagogė Vilma.